RECENZIJA IR ANOTACIJA

Iš esmės čia yra užduotis, bet manau, kad iš to galima daug ko pasimokyti, nes čia yra smulkiai aprašyta kaip rašyti, kurti recenziją, anotaciją. Čia iš tos įstaigos kurioj mokinuosi. Sekmės jei kas bandys ar jai mokykloj reikės rašyt! (: Tikiuosi, kad padės.


TEORINĖ MEDŽIAGA

Kas yra recenzija?
Recenzija įprastai suvokiama kaip kritinis meno kūrinio įvertinimas, atsiliepimas. Dažniausiai ja reaguojama į naujienas. Remiantis šiandieniniu spaudos žanrų skirstymu, recenziją randame įterptą šalia analitinių žanrų. Ar tai reiškia, kad joje vertinimas nebėra svarbus? Ne, tik būtina suvokti, kad pirmiausia reikia išanalizuoti objektą, o tik paskui jį įvertinti, pagrįsti vertinimą teksto analize.
Geros knygos recenzijos paskirtis – ne vien informuoti skaitytojus apie naujus kūrinius, bet juos įdomiai ir aktualiai aptariant bei įvertinant formuoti skaitytojo požiūrį ir skonį. Recenzentas nėra šiaip skaitytojas, turintis savo nuomonę, bet turėtų galvoti, kad jo žodžiai svarbūs tiems, kurie norėtų susidomėti leidiniu. Kai kuriais atvejais leidiniai yra perkami tik dėl recenzento (t.y. norima sužinoti, kaip tam tikras asmuo vertina reiškinį, pavyzdžiui, „Šiaurės Atėnuose“ rašiusių Castor & Pollux atvejis). Taigi recenzija tampa tarpininke tarp rašytojo ir auditorijos, todėl ji turi būti įdomiai ir aktualiai parašyta.
Įprastai recenzijos struktūrą sudaro šie elementai:
• Recenzijos pavadinimas, iš kurio matyti kritiko požiūris: kas svarbiausia kūrinyje, kur slypi jo vertė (derėtų vengti pavadinime žodžio „recenzija“, jį galime pateikti paraštėje);
• Pristatoma knyga:
o Pristatoma knygos aplinka, jos kontekstas. Šiame etape dažniausiai:
o Nurodomas santykis su knyga. Gal tai laukta jau pamėgto autoriaus knyga, o gal ji visai neatrasta? Kuo leidinys gali būti įdomus, netikėtas?
o Trumpai pristatomas autorius. Pasidomėkite rašytoju: galbūt jis jums nežinomas, bet visuomenėje jau išgarsėjęs, apdovanotas;
o Jeigu yra, atkreipiamas dėmesys į dedikacijas. Ar jos ką nors sako ir yra vertos paminėti? Jei taip, kaip dedikacija lemia knygos skaitymą?
o Aptariamas knygos apipavidalinimas. Rašytojai dažnai bendradarbiauja su dailininkais, todėl galima iliustracijos ir teksto dermė. Ar iš tikrųjų apipavidalinimas siejasi su tekstu?
o Dažniausiai iš pristatymo jau ryškėja ne tik pagrindinė informacija, bet ir recenzijos rašymo tikslas: kodėl verta apie šį leidinį kalbėti? Galbūt norima sudominti, supažindinti, paneigti girdėtus gandus? Ar leidinys neatskleidžia anotacijoje žadamos intrigos? Parašyti recenziją gali išprovokuoti ir teksto problematika, tematika.
• Apibūdinama knygos struktūra, turinys ir stilius. Daug dėmesio skirti knygos struktūrai verta tada, kai ji kuo nors išsiskiria, suteikia vertingos informacijos (pavyzdžiui, įdomus įvadas, pabaigoje – epilogas), yra netikėtas dėstymas (šuoliuojama per laikotarpius, prisiminimus, dabartį). Svarbu suvokti, kad platus turinio nupasakojimas recenzijai vertės neprideda. Galioja toks principas: jei tą patį gali pasakyti cituodamas, tai verčiau cituok. Gal skaitytojas nenorėtų sužinoti visų siužeto niuansų iš anksto. Aptarkite rašytojo stilių. Nepamirškite, kad į visa jūs turite savitą požiūrį.
• Aptariami knygos privalumai ir trūkumai. Kiek bus dėstoma svarbių teiginių, tiek turėtų būti ir pastraipų. Jose argumentuojamas pagrindinis sakinys (tezė). Kad būtų aišku, ką norėsite pasakyti, siūloma žymėtis įvairius pastebėjimus: citatas, (ne)patikusias teksto vietas, pasikartojimus (motyvus), neaiškumus ir impresijas, kurios padėtų įvertinti. Kūrinys (kaip ir recenzija) gali turėti numanomą adresatą (suaugęs žmogus, vaikas, paauglys, moteris ar vyras) ir, be abejonės, pastebimą temą, problemą, konfliktą, daugiau ar mažiau charakterizuotus veikėjus.
• Pateikiamas galutinis vertinimas. Apibendrinama. Galima (ne)rekomenduoti leidinį kitiems, ko nors palinkėti autoriui, skaitytojui, sau.
• Pateikiamas trumpas knygos bibliografinis aprašas (išnašose, paraštėje): nurodomas autorius, tikslus pavadinimas, leidykla, data.
Be jokios abejonės, laikytis keturių išvardintų etapų privalu, tačiau nebūtina atsakinėti į visus nurodytas gaires būtent taip, kaip nurodyta – kiekviena knyga provokuoja individualų „priėjimą“, kelia skirtingus klausimus.
Kaip atrodo recenzija atskleidžia pateikiami priedai (1 ir 2). Sugalvokite intriguojantį pavadinimą, kuris geriausiai, bet nebūtinai tiesmukai nusakytų jūsų požiūrį į leidinį. Nepamirškite pridėti nedidelės knygos viršelio nuotraukos ir parašyti duomenų: dera paminėti ne vien knygos autoriaus vardą ir pavardę, bet ir leidyklą, apimtį, leidimo metus.
Recenzijos rašymo stilius – ganėtinai laisvas. Tekstas turėtų atrodyti patrauklus, aiškus, nenuobodus – tai kiekvieno kritiko siekiamybė.
Recenzijoje gali būti atlikta puiki analizė, tačiau neatmetama galimybė, kad vertinimas gali būti išsakomas nepakankamai akivaizdžiai, o riba tarp pagyrimo ir kritikos taip pat gali atrodyti neaiški (pavyzdžiui, vienur žodis detalus gali atspindėti privalumą, kitur – trūkumą). Jūs privalote prabilti kuo aiškiau ir įtikinti skaitytoją. Todėl svarbi ne vien gili analizė, bet ir recenzento išmonė, sumanymas, kaip ją pateikti, kokiais argumentais remtis.
Kas yra anotacija?
Anotacija suvokiama kaip 1) trumpas kūrinio pristatymas, kuriame nėra akivaizdaus vertinimo arba 2) teigiamą nuostatą išreiškiantis reklaminis rašinys. Nuo recenzijos ją skiria informacijos kiekis ir glausta apimtis. Taip pat ji dažniau atlieka rekomendavimo, užuominos funkciją.
Šiame spaudos žanre gali būti trumpai pristatomas autorius (ar tai pirmoji jo knyga? Galbūt jis kuo nors išskirtinis?), glaustai nusakoma turinio santrauka, kuri turėtų intriguoti atsiversti/nusipirkti leidinį, rašoma esamuoju laiku (tai ne anonsas, kuriame nusakoma, kas bus), jam būdingi tiesioginę reklamą maskuojantys epitetai (pavyzdžiui, rinktiniai raštai).
Rašyti anotaciją rekomenduojame tik pabaigus recenziją, nes tada lengviau atskleisti jos idėją. Kadangi jūsų recenzuojamas leidinys jau turės anotaciją, atkartoti to, kas parašyta ketvirtajame viršelyje, negalėsite. Taigi stenkitės atsiriboti nuo to tekstelio (t. y. savotiškai jį „pamiršti“) – svarbu savaip, originaliai, bet tinkamai anuotuoti knygą.
Knygos vertinimo ypatumai
Kūrinio vertinimas gali būti susijęs su daugybe aspektų. Visą recenziją gali vienyti knygos naujumas žanro požiūriu (pavyzdžiui, kuo šis romanas skiriasi nuo anksčiau mano skaitytų? Kodėl tai gerai / blogai?), kuo leidinys išsiskiria autoriaus kūrybos kontekste (kuo šis autorius išskirtinis? Ar ši jo knyga rodo autoriaus tobulėjimą?), tačiau svarbiausia – vertiname kūrinio estetinę vertę. Estetinė vertė nėra lengvai nusakoma, bet padėti ją įvertinti galima atsižvelgiant į kūrinio stilių, apmąstant, ar jame yra įprasminami žmogui gyvybiškai svarbūs momentai (kokie, kodėl?), ką mums rodo epochos laiko ženklai, galbūt tekste yra neįprastos žaismės ar elementų, kurie kūrinį, jūsų manymu, daro nebanalų? Galbūt rašytojas savitai įvaldė arba bando paneigti tradiciją? Kaip manote, kuo rašytojas bando intriguoti skaitytoją?
Analizė ir argumentacija recenzijoje yra subjektyviai pateikta, nes joje privalu reikšti savo nuomonę. Būtina stengtis suvokti kūrinį kuo objektyviau: nėra gerai, kai remiamasi vien tik pirmais kūrinio įspūdžiais, išgyvenimais („kai skaičiau, įsivaizdavau...“, „mane pribloškė...“ ir panašiai). Taigi neleiskite suabejoti recenzijos autoriaus patikimumu: stenkitės būti laisvi, bet kalbėkite neutraliai. Problema ta, kad recenzijoje galima sakyti mano nuomone, tačiau geriau, jei ji primygtinai neperšama – tai ne esė, o šiuo atveju recenzentas dar nėra tapęs tokiu autoritetu, kurio asmeninės nuomonės afišavimas tampa svarus, nepamainomas. Be to, tas recenzentas, kuris remiasi tik kriterijumi „man patiko / man nepatiko“, „knyga gera / bloga, ir viskas“, dar neįrodo, kad išmano, kaip recenzuoti leidinį. Būtų geriau, jei jis pagalvotų: kodėl ši knyga (ne)patiko? Kūrinys (ne)patiko man, bet kam jis būtų (ne)įdomus?
Gera recenzija ne tik demonstruoja literatūros ir meno žinias, bet ir argumentuotai išreiškia pagyrimą ar kritiką. Kadangi lazda visada turi du galus, nepamirškite rašyti ne tik apie kūrinio privalumus, bet ir apie trūkumus (ir atvirkščiai). Juk vien tik piktavališkai kritikuojant arba liaupsinant imama artėti prie subjektyvaus komentaro (t.y. kito spaudos žanro), o, dalijant nepelnytus pagyrimus, jie gali pasirodyti nepriimtini, paviršutiniški, nieko nesakantys arba tiesiog reklaminiai. Juk vertinimas gali pakenkti tiek rašytojo, tiek jo kūrinio vertintojo reputacijai.
Kritikuoti reikia mokėti. Recenzijos žanro tyrėjai yra išskyrę keletą retorinių strategijų, kurias recenzentai taiko mandagiam neigiamam vertinimui išsakyti:
• neigiamą vertinimą galima pateikti pabaigoje kartu su apibendrinančiu teigiamu vertinimu, kaip rekomendaciją ar palinkėjimą;
• galima mandagiai pabrėžti savo sprendimo subjektyvumą (galbūt taip atrodo tik man?);
• tiesmukumo padeda išvengti vartojami „kažin“, „gal“, „gal dar“. Kitaip sakant, manome, kad leidinio autorius dar turi vilties pasitaisyti. Tačiau nereiktų piktnaudžiauti tokiais abejojamaisiais žodeliais kaip „galbūt“, „ko gero“, „tikriausiai“, nes tai rodo recenzento neryžtingumą, todėl galima suabejoti ir jo vertinimu, autoritetu.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad pagirti knygą yra lengviau nei mandagiai sukritikuoti. Tačiau kaip rasti tinkamų teigiamų žodžių, teks jums patiems pagalvoti.


REKOMENDUOJAMA LITERATŪRA:
1. Marcinkevičienė R. 2008: Žanro ribos ir paribiai. Spaudos patirtys. Vilnius: Versus aureus, 2008.
2. Mokymosi objektai gimnazijoms. Prieiga per internetą: http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/423/.
3. Žurnalisto žinynas, sud. V. Užtupas. Kaunas: Vilius, 1992.
4. Literatūros enciklopedija mokyklai. Vilnius: LLTI, 2011.

Knygų recenzijas publikuoja:
5. Savaitraštis „Literatūra ir menas“: http://culture.lt/lmenas.
6. Žurnalas „Metai“: http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai.
ir kiti leidiniai.